Kas suvalgė mano bananą?

Viena labai miela japoniukė, kuri atrodo lyg ką tik iššokusi iš perdėtai linksmo anime, kol bandžiau išaiškinti savo hobį, vis purtėsi ir šaukė : „no ghost stories no ghost stories!“,. Pasirodo, kartą mokykloje jai draugė papasakojo apie mums jau gerai pažįstamą Hanako-san. Japoniukė taip išsigandusi tos kraupios pamėklės, kad kurį laiką nėjo viena į mokyklos tualetą.

Po ilgos pauzės, Riho (toks japoniukės vardas) sukaupė visą drąsą (you go, girl!) ir greitai, kad nespėtų pati išsigąsti, papasakojo man apie Sat-chan. Japonijoje labai populiari vaikiška dainelė, kuri skamba maždaug taip: „Sat-chan Sat-chan, tu negali suvalgyti viso banano, tu gali suvalgyti tik pusę banano“, peraugo į miesto legendą pasakojančią apie nelaimingą mažosios Sat-chan likimą. Kartą Sat-chan, kažkur Japonijos gilumoj, sedėjo ant geležinkelio bėgių  ir valgė bananą. Deja, jos priešpiečiai buvo nutraukti atlėkusio traukinio, kuris mergaitę perkirto pusiau šiai nespėjus pabaigti valgyti to sumauto banano. Dabar, Sat-chan dvasia klajoja po nelaimėlių miegamuosius ir užmuša juos bemiegančius. BET (visuomet yra BET) jeigu paliksi bananą prie savo galvūgalio, Sat-chan jį pasičiupusi dings ir niekuomet tau nebesirodys.

Mane pradėjo neraminti ką tik iškilęs klausimas... Kur, po velniais, tokią valandą gauti bananą?!

Užsidarykit langus ir užsirakinkit duris, laikas miegoti...